VIDMANTAS ZAKARKA

1.Koplytstulpiai; 2. Kryžiai; 3. Samčiai; 4. Šaukštai (A kategorija)

Medžio drožėjo gyslelė, tai V. Zakarkai senelio genetinė dovana. Senelis iš mamos pusės Pranas Rakauskas (gim. 1902 m., gyv. Dauliūnuose, Jūžintų sen., Rokiško r.) buvo vietos amatininkas – gamino baldus, kitus namų apyvokos daiktus. Dailiai skobė ir drožinėjo. „Deja, turiu išsaugojęs tik vienintelį jo šaukštą, dabar net apmaudu, kad tik tiek, kad anksčiau nesusirūpinau jo kūrybiniu palikimu. Beje, apie šaukštus dabar prisiklausau įvairių patarimų, jog nederėtų kotelių praplatinti, jog tokių esą anksčiau nebūdavo… Būdavo, tikrai… Pamenu, kad senelis kotelius praplatindavo ir raštais margindavo“, – taip apie savo kūrėjo užuomazgas pasakoja V. Zakarka. Tačiau jo vaikystės patirtis tebuvo stebėtojo, nes senelis buvęs labai atsargus ir anūkui, kad šis nesusižeistų, draudęs liestis prie jo įrankių: „neimk, neįsipjauk,.. bijodavo…“.

Tautodailininkas, medžio drožėjas Vidmantas Zakarka gimė 1959 m. Rokiškyje. Vilniaus statybos technikume įgijo techniko – statybininko specialybę ir grįžo atgal. Rokiškyje gyvena ir kuria. Jo, kaip medžio drožėjo, patirties pradžią galbūt galima būtų laikyti ir mokyklos metus, kai lankydamas darbščiųjų rankų ratelį kūrė pirmuosius savo raižinius, o gal tarnybos armijoje laiką,- kai iš rašymui skirtų plunksnų pasigamino kaltelius ir raižė medį. Tuo tarpu tikro amatininko styga suvirpėjo jau sukūrus šeimą, apie 1985 -uosius, kai ėmėsi savo būstui gaminti baldus ir, svarbiausia, – sūnums lopšį. Per visą gyvenimą V.Zakarką lydėjo ypatingas medžio jautimas, atsineštas iš vaikystės: „Senelis žiemą varstotą įsinešdavo į virtuvę ir visą trobą užliedavo drožlių kvapas…“.

Zakarkos, kaip besitvirtinančio tautodailininko, svarbiausiais metais reikėtų laikyti 2007 –uosius, kai apsisprendė palikti darbus ir pamėginti išgyventi tik iš kūrėjo amato. Likti be nuolatinio garantuoto pajamų šaltinio sprendimas nebuvo lengvas, tačiau tautodailininkas jau nebesugebėjo sutilpti į tas šykščias vakaro valandas, kurios lieka sugrįžus po darbo į namus. Kūrybine prasme, šis sprendimas pasiteisino – prasidėjo labai intensyvus etapas. Kūrėjas perėjo prie monumentaliosios skulptūros – šiame etape gimė jo kryžiai, koplytstulpiai ir kitos krašto sodybas, parkus ir kitas viešąsias erdves puošiančios skulptūrinės formos. Tautodailininkas yra sukūręs 6 kryžius, 3 koplytstulpius, per 10 įvairios tematikos skulptūrų. Monumentaliąją skulptūrą, ypač sakralinėmis temomis V.Zakarka linkęs laikyti savo svarbiausiu kūrybos akcentu, na, o įvairūs buities elementai ir liko tuo maloniu vakariniu užsiėmimu virtuvėje, ta kūrybine pertraukėle, kol galvoje gimsta didžiųjų skulptūrų formos, konstrukciniai sprendimai ir ornamentų junginiai.

Nuo 2008 m. Vidmantas Zakarka yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senųjų kryždirbystės ir šaukščiaus amato puoselėtojas, medžio drožybos meistras.

Svarbiausi kūrėjo įrankiai: kirvis, oblius, kaltas. Tautodailininkas intensyviai domisi Rokiškio krašto muziejuje saugomais šio regiono skulptūrų pavyzdžiais, nuotraukomis, piešiniais, ornamentika. Idėjų kūrybinei raiškai ieško stalo knygose – Pauliaus Galaunės „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“ (Vilnius, „Mokslas“, 1988) ir Rokiškio krašto muziejaus išleistame kataloge „Senoji sakralinė lietuvių liaudies skulptūra“ (Rokiškio krašto muziejus, 2008). Savo kūrybos braižą tautodailininkas tobulina pleneruose, kūrybinėse stovyklose tarp patyrusių medžio drožėjų.