JŪRATĖ PUSLIENĖ
1. Paprasta rauginta duona (A kategorija)
J. Puslienės kepamos duonos tradicija atkeliavo iš gretimo Zarasų krašto. Jūratė ją, kaip ir iš kartos į kartą perduodamą antrą šimtmetį skaičiuojantį ąžuolinį duonkubilį, perėmė iš anytos Anelės Puslienės. Duonai naudojami tik pačių užauginti ir sumalti miltai. J.Puslienė pasakoja: „Juokauju, kad aš paveldėjau duonkubilį, o vyras – žemę, todėl jo pareiga – paruošti rugių sėjai lauką, pasėti, nukulti, išvalyti ir sumalti. Lauką, kuriame auga rugiai, vadiname duonos lauku, jo visai netręšiame, tik sėjomainą taikome, pūdymą paliekame.“ Ji kepama su tylia malda ir didžiausia žemdirbiška atsakomybe, meile ir pagarba ją kepusiems, valgantiems ir pagal krašto paprotį šviežia duona pasidalijama su artimaisiais ir draugais. Duonos skonį nulemia iš kartos į kartą perduodamas ąžuolinis duonkubilis, kuriame gyvena duonos raugo bakterijos, susiformavusios natūraliai iš laukinių mielių, esančių rugiuose. Užmaišydama duoną, ji nenaudoja pridėtinio raugo, tiesiog duonkubilyje užpliko miltus. Raugo neprireikia, nes jo natūralios bakterijos gyvena duonkubilio sienelėse. Pasak Jūratės, šios duonos skonio pakeisti nebeįmanoma. Po kepimo duonkubilis neplaunamas, tik gerai išgramdomas, išsausinamas miltais ir išdžiovinamas.
Duonos kepimas užima didžiąją dienos dalį. Malkų paruošimas ir duonkepio kūrenimas – vyro pareiga. Žinoma, Jūratė tešlą minko rankomis. Dirba tyloje ir susikaupime. Ant pirmojo kepalo įspaudžia kryžiaus ženklą, kituose – rūtos šakelę arba duobutes. Krosnyje duonelė kepa apie 2,5–3 valandas. Per tą laiką kepalus tenka pakeisti vietomis, kad vienodai iškeptų. Seneliai ir tėvai šią duoną valgė kiek pastovėjusią ir tik stora tamsia pluta, kuri ją saugojo nuo susenėjimo. Buvo tikima, kad ji labai sveika ir nuo jos raudoni žandai vaikams ir seniams darosi, todėl iki šiolei laikomasi tų pačių tradicijų ir duona formuojama ant ližės ir kepama ant ajero ar klevo lapų. Iškepta juoda duonelė laikoma apdengta drobe ir ilgai nesensta.
Puslienė šią duoną kepa Jūžintų krašto kulinarinio paveldo ir tapatumo pristatymams, bendruomenės šventėms, įdedama svečiams lauktuvėms su duonos kepėjos siunčiama žinia apie tai, kad dar yra žmonių, natūraliai išlaikiusių senąją krašto tradiciją kepti ruginę duoną savo šeimai bei artimiesiems ir taip tęsiančių gražią giminės tradiciją, perduodamą iš rankų į rankas.
